Šiuo metu Lietuvoje darbo su jaunimo įvairovė yra didelė: organizacijos, klubai, centrai, iniciatyvos ir pan., o pagrindinis jų išgyvenimo šaltinis yra projektai. Finansavimą užtikrinanti sistema aiškiai išreiškia savo lūkesčius dėl veiklų gausos. Organizacijos taikosi prie aplinkybių ir tokiu būdu tampa savo veiklos įkaitėmis. Projektinė veikla užduoda tempą, ir nueinama rezultato link. Susidaro įspūdis, kad vartotojiškumo virusas išplito ir socialinėje sferoje. Jaunimas nori daug ir visko, bet nepasitenkinimas išlieka, nes nuslytama paviršium, o apetitas (vartotojiškumas) auga. Argi tai ne akivaizdus įrodymas, kad finansavimo skirstymas pagal veiklų kiekį ir apimtis yra žalingas? Juo labiau, kad tai aprėpia tik nedidelę dalį jaunų žmonių.
Kitas į socialinę sferą iš ekonomikos atėjęs požiūris – paslaugos teikėjo ir kliento santykis. Visi kažką daro dėl tikslinės grupės, rūpinasi mažiau galimybių turinčiais, socialinės rizikos grupei priskirtais, mažina ksenofobiją ir didina toleranciją... Ugdytojai elgiasi lyg mamos, stengiasi patenkinti visus (tikrus ir įsivaizduojamus) jaunimo norus, o laiko tiesiog būti su jais nebelieka. Panašu, kad (tiesiog) buvimas su jaunu žmogumi Lietuvoj yra prabanga ar kažkokia privilegija. Bet juk socialiniam darbe svarbiausia yra BŪTI su žmonėmis!
O koks gi mūsų, jaunimo darbuotojų, asmeninis santykis su jaunu žmogum? Kaip mes juos matom? Aš sau jau atsakiau: mes – partneriai. Mūsų partnerystė paremta bendradarbiavimu. Esu įsitikinęs, kad panašiai galvoja daugelis jaunimo darbuotojų.
Tad gal nebūtina prisirišti prie projektų. Gal reikėtų pabandyti kurti erdves ir galimybes jaunimui ugdytis net ir be didelių finansinių išteklių. Projektas gali tapti impulsu ar stimulu tik tada, kai jaunimas pribręsta. Buvimas kartu yra būtina sąlyga, kuri išaugina veikimą.
Linas
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
1 komentaras:
Džiugu, kad Lineli jau ir tu atsakei sau į klausimą apie jaunimo ir jaunimo darbuotojo santykį. Daba drąsiai gali varyt į tą savo parkelį ir toliau intervenuoti į "chebras".
Tokio santykio prasme mes, jaunimo neformalūs ugdytojai ir skiriamės nuo bet kokių kitų neformaliai šviečiančių asmenų (mokytojų, dailės mokyklų, lvjc aparato etc.)
Rašyti komentarą