Laiko ženklai arba Paslauga versus partnerystė

Šiuo metu Lietuvoje darbo su jaunimo įvairovė yra didelė: organizacijos, klubai, centrai, iniciatyvos ir pan., o pagrindinis jų išgyvenimo šaltinis yra projektai. Finansavimą užtikrinanti sistema aiškiai išreiškia savo lūkesčius dėl veiklų gausos. Organizacijos taikosi prie aplinkybių ir tokiu būdu tampa savo veiklos įkaitėmis. Projektinė veikla užduoda tempą, ir nueinama rezultato link. Susidaro įspūdis, kad vartotojiškumo virusas išplito ir socialinėje sferoje. Jaunimas nori daug ir visko, bet nepasitenkinimas išlieka, nes nuslytama paviršium, o apetitas (vartotojiškumas) auga. Argi tai ne akivaizdus įrodymas, kad finansavimo skirstymas pagal veiklų kiekį ir apimtis yra žalingas? Juo labiau, kad tai aprėpia tik nedidelę dalį jaunų žmonių.

Kitas į socialinę sferą iš ekonomikos atėjęs požiūris – paslaugos teikėjo ir kliento santykis. Visi kažką daro dėl tikslinės grupės, rūpinasi mažiau galimybių turinčiais, socialinės rizikos grupei priskirtais, mažina ksenofobiją ir didina toleranciją... Ugdytojai elgiasi lyg mamos, stengiasi patenkinti visus (tikrus ir įsivaizduojamus) jaunimo norus, o laiko tiesiog būti su jais nebelieka. Panašu, kad (tiesiog) buvimas su jaunu žmogumi Lietuvoj yra prabanga ar kažkokia privilegija. Bet juk socialiniam darbe svarbiausia yra BŪTI su žmonėmis!

O koks gi mūsų, jaunimo darbuotojų, asmeninis santykis su jaunu žmogum? Kaip mes juos matom? Aš sau jau atsakiau: mes – partneriai. Mūsų partnerystė paremta bendradarbiavimu. Esu įsitikinęs, kad panašiai galvoja daugelis jaunimo darbuotojų.

Tad gal nebūtina prisirišti prie projektų. Gal reikėtų pabandyti kurti erdves ir galimybes jaunimui ugdytis net ir be didelių finansinių išteklių. Projektas gali tapti impulsu ar stimulu tik tada, kai jaunimas pribręsta. Buvimas kartu yra būtina sąlyga, kuri išaugina veikimą.

Linas

Vakar baigėsi jaunimo darbuotojų vasaros akademija. Kaip ir kiekvienas renginys, ji turi labai aiškią pabaigą - 
atsisveikinom ir išsiskirstėm. Kad toliau galėtume dirbti
savo darbą. Tikiuosi - prasmingą. Dažnai net neįvardintą, 
neapibrėžtą. Kaip ir mes patys - tokie truputį... nelegalai. 
Kaip tikri "nematomo fronto kariai".
Akademija baigėsi, bet įspūdžiais dalintis kol kas sunku -
jiems reikia laiko subręsti. Bet pažadu - tikrai parašysiu.
Ir tikiuosi, kad nebūsiu vienintelis, panorėjęs pasidalinti
įspūdžiais iš akademijos. Tad laukite tęsinio...

linelis

Besikeičianti ir nesikeičianti jaunimo neformalaus ugdymo erdvė

Susimasčiau apie besikeičiančią erdvę, stipriausiai pajutęs jos poveikį, ruošiantis jaunimo darbuotojų Vasaros Akademijai, susirinkus į jaunimo namus Kulautuvoje. Įdomus jausmas trenkė man, kai supratau, kad Kulautuvos jaunimo namai pasikeitė. Remontas viduje išprovokavo mane nerimui, kad pokyčiai pasiekė ir, atrodytų, nesikeičiančias, ir dėl to jaukias jaunimo neformalaus ugdymo erdves. Ir jokio čia seilėjimosi.

Kulautuva užklupo mane nepasiruošusį, nes važiuojant Vilnius-Kaunas keliu kaip tik stebėjausi, kad ten "priviso" milijonai reklaminių stendų, slapčia džiaugdamasis, kad palieku visus Vilniaus pokyčius - statomus "Harlemus", tiesiamus aplinkelius ir nacionalines sporto arenas. Jausdamas, kad važiuoju ten, kur pačiam teko atrasti jaunimo neformalaus ugdymo erdvės jėgą ir būti su žmonėmis, kurie kartu įvardinėjo savo atradimus būdami Kulautuvoje.

Remontas Kulautuvos jaunimo namuose pakeitė koridorių, kuriame beveik kiekvienoje grupėje žmonės mistiškai susirinkdavo ir valandas kalbėdavosi jiems rūpimomis temomis. Magiškai traukianti erdvė. Po pasikeitimų, man sunku įsivaizduoti, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau. O kaip ištikrųjų? Mane nuramino, kad remontas yra pokytis, kuris galbūt atspindi beiskeičiantį jauną žmogų - jaunimo neformalaus ugdymo erdvės turi keisti, kaip keičiasi jaunas žmogus. Dar daugiau, paskutinėse grupėse iki remonto žmonės jau nebesirinko koridoriuje. Tada susimasčiau, ar tik ne besikečiantys žmonės lemia pasikeitimus erdvėse? Iš karto tapo kiek ramiau.

Pagalvojęs geriau, sutinku, o ir dažnai pasisakau, kad jaunimo neformalaus ugdymo erdvės turėtų, pirmiausia, būti tos, kuriose jaunas žmogus yra - gatvės ir kiemai, sporto aikštelės ir kultūrkės vietos, interneto kavinės ir virtualios erdvės, jaunimo centras...ir ta pati, pasikeitusi Kulautuva. bet kada jauno žmogaus nereikia kviesti? Kada jis pats ateina ir būna? Kaip turi pasikeisti erdvė, kad žmogui ten būtų gera tiesiog būti?

Galvoju, kuo Kulautuvos jaunimo namai mane traukia. Jaučiu, kad stipriausiai todėl, kad jie pirmiausia leidžia būti pačiu savimi, kartu su savo gang'u (ansktesniu slang'u "chebra"), su galimybe eksperimentuoti, atradinėti ir mokytis, kurti, bet nebūtinai su reikalavimu pasiekti konkretų rezultatą. Erdvė, kurioje bent trumpam galiu pabūti be lūkesčių tapti geriausiu moksle, sporte ar darbe. Erdvė, kurioje nėra reikalo konkuruoti su kitais, nebent su savimi pačiu, koks buvau anksčiau ir kaip paaugu.

Dar labau nusiraminu, nes besikeičiantys Kulautuvos jaunimo namai atspindi tik išorinius pokyčius, bet pati neformalaus ugdymo erdvė nesikeičia, nes prasidėjusi Vasaros Akademija leidžia žmonėms būti, tiesiog būti, nebūtinai darant kažką, kas vėliau virstų konkrečiu rezultatu. Jaučiu, kad tokia erdvė man yra prabanga. Ir labai negerai, kai Kulautuvos erdvę reikia pačiam pakeisti, išvykstant anksčiau...

nercas