Besikeičianti ir nesikeičianti jaunimo neformalaus ugdymo erdvė

Susimasčiau apie besikeičiančią erdvę, stipriausiai pajutęs jos poveikį, ruošiantis jaunimo darbuotojų Vasaros Akademijai, susirinkus į jaunimo namus Kulautuvoje. Įdomus jausmas trenkė man, kai supratau, kad Kulautuvos jaunimo namai pasikeitė. Remontas viduje išprovokavo mane nerimui, kad pokyčiai pasiekė ir, atrodytų, nesikeičiančias, ir dėl to jaukias jaunimo neformalaus ugdymo erdves. Ir jokio čia seilėjimosi.

Kulautuva užklupo mane nepasiruošusį, nes važiuojant Vilnius-Kaunas keliu kaip tik stebėjausi, kad ten "priviso" milijonai reklaminių stendų, slapčia džiaugdamasis, kad palieku visus Vilniaus pokyčius - statomus "Harlemus", tiesiamus aplinkelius ir nacionalines sporto arenas. Jausdamas, kad važiuoju ten, kur pačiam teko atrasti jaunimo neformalaus ugdymo erdvės jėgą ir būti su žmonėmis, kurie kartu įvardinėjo savo atradimus būdami Kulautuvoje.

Remontas Kulautuvos jaunimo namuose pakeitė koridorių, kuriame beveik kiekvienoje grupėje žmonės mistiškai susirinkdavo ir valandas kalbėdavosi jiems rūpimomis temomis. Magiškai traukianti erdvė. Po pasikeitimų, man sunku įsivaizduoti, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau. O kaip ištikrųjų? Mane nuramino, kad remontas yra pokytis, kuris galbūt atspindi beiskeičiantį jauną žmogų - jaunimo neformalaus ugdymo erdvės turi keisti, kaip keičiasi jaunas žmogus. Dar daugiau, paskutinėse grupėse iki remonto žmonės jau nebesirinko koridoriuje. Tada susimasčiau, ar tik ne besikečiantys žmonės lemia pasikeitimus erdvėse? Iš karto tapo kiek ramiau.

Pagalvojęs geriau, sutinku, o ir dažnai pasisakau, kad jaunimo neformalaus ugdymo erdvės turėtų, pirmiausia, būti tos, kuriose jaunas žmogus yra - gatvės ir kiemai, sporto aikštelės ir kultūrkės vietos, interneto kavinės ir virtualios erdvės, jaunimo centras...ir ta pati, pasikeitusi Kulautuva. bet kada jauno žmogaus nereikia kviesti? Kada jis pats ateina ir būna? Kaip turi pasikeisti erdvė, kad žmogui ten būtų gera tiesiog būti?

Galvoju, kuo Kulautuvos jaunimo namai mane traukia. Jaučiu, kad stipriausiai todėl, kad jie pirmiausia leidžia būti pačiu savimi, kartu su savo gang'u (ansktesniu slang'u "chebra"), su galimybe eksperimentuoti, atradinėti ir mokytis, kurti, bet nebūtinai su reikalavimu pasiekti konkretų rezultatą. Erdvė, kurioje bent trumpam galiu pabūti be lūkesčių tapti geriausiu moksle, sporte ar darbe. Erdvė, kurioje nėra reikalo konkuruoti su kitais, nebent su savimi pačiu, koks buvau anksčiau ir kaip paaugu.

Dar labau nusiraminu, nes besikeičiantys Kulautuvos jaunimo namai atspindi tik išorinius pokyčius, bet pati neformalaus ugdymo erdvė nesikeičia, nes prasidėjusi Vasaros Akademija leidžia žmonėms būti, tiesiog būti, nebūtinai darant kažką, kas vėliau virstų konkrečiu rezultatu. Jaučiu, kad tokia erdvė man yra prabanga. Ir labai negerai, kai Kulautuvos erdvę reikia pačiam pakeisti, išvykstant anksčiau...

nercas